Esame šlovinimo grupė. Susitinkame muzikoje, maldoje ir bendrystėje.
Mūsų pradžia — bendras troškimas.
DT4 Worship — tarptautinė šlovinimo grupė ir krikščioniškas judėjimas, susibūręs Lietuvoje 2026 metų sausį. Viskas prasidėjo nuo tikinčių žmonių grupelės, nusprendusios savarankiškai surengti šlovinimo vakarą — ieškoti tikro, nesumeluoto Dievo artumo maldoje ir giesmėje.
„DT4 Worship Night“ vakarai vyksta Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Čia susitinka jaunimas ir kitų kartų žmonės, kuriuos vienija tikėjimas, muzika ir bendrystės troškimas.
Mums tai daugiau nei koncertas ar vakarėlis. Tai erdvė atsitraukti nuo kasdienio triukšmo, sustoti, melstis ir giedoti drauge. Norime, kad muzika, tikėjimas ir bendruomenė padėtų kiekvienam ieškoti tikrumo.
Mūsų tikslas — suburti kuo daugiau tikinčių žmonių ir savo pavyzdžiu padrąsinti tuos, kurie dar ieško. Renginiai atviri visiems: nesvarbu, ar tikėjimas jau yra tavo kasdienybės dalis, ar tik pradedi kelti klausimus.
Kai muzika tampa malda.
Balsai susitinka. Širdys atsiveria.
Gyvas šlovinimas
Muzikoje ieškome Dievo artumo ir tikrų susitikimų. Čia garsas tampa malda, o širdys — viena.
Straipsnio autorius Simas Buziliauskas·9 min. skaitymo
Anyanya Udongwo
Pajaučiau nenumaldomą norą išgirsti mūsų komandos žmones. Kaip kiekvienas suprantame šlovinimą? Kas mums svarbu? Kur mūsų patirtys susitinka, o kur skiriasi?
Nenorėjau formalių prisistatymų. Norėjosi pasikalbėti taip, kaip kalbamės tarpusavyje, kai galime paklausti, nesutikti, papildyti vienas kitą.
Anyanyai, kaip ir kitiems, kurių pokalbiais pasidalinsiu netrukus, buvau numatęs kelias minutes. Pabaigoje abu nusijuokėme – į jas gerokai netilpome: užtrukome „tik“ 33 minutes, ir pokalbis tikrai dar nebuvo baigtas.
Mes abu pažįstame sceną, todėl man rūpėjo ir ta šlovinimo pusė, kurios nesimato iš salės. Kaip pasiruošiame? Kur nukrypsta mūsų dėmesys? Ar mokame sustoti, kai esame įpratę tęsti?
Pokalbis išverstas iš anglų kalbos ir sutrumpintas, išlaikant pašnekovų mintis.
„Šlovinimas yra išraiška“
Simas: Kas tau yra šlovinimas?
Anyanya: Man šlovinimas pirmiausia susijęs su asmeniniu ryšiu. Mes galime šlovinti daugybę dalykų, tačiau krikščionybėje tai yra Dievo pripažinimas savo gyvenimo būdu, davimu, giedojimu ar veiksmu.
Kartais susiauriname šlovinimą iki giedojimo, bet man jis apima daugiau. Tai būdas išreikšti, kad pripažįsti Tą, kurį laikai savo Kūrėju. Tarsi sakytum: žinau, kas Tu esi, žinau, ką Tu gali.
Trumpai pasakyčiau, kad šlovinimas yra išraiška. Ji gali būti per davimą, per giesmes, per tavo veiksmus – visa tai skirta Jėzui pašlovinti.
Simas: Kokią didžiausią klaidą gali padaryti šlovintojas?
Anyanya: Manau, didžiausia klaida – šlovinti Tą, kurio iš tiesų nepažįsti. Kuo geriau ką nors pažįsti, tuo geriau supranti, ką tas asmuo gali.
Pavyzdžiui, įsivaizduok: ateinu į renginį, kuriame yra Lietuvos ministras pirmininkas, bet aš to nežinau. Gal sutinku jį prie įėjimo, jis pasisveikina, paspaudžiu jam ranką ir pagalvoju, kad tiesiog malonus žmogus. O paskui renginyje jį pristato: čia Lietuvos ministras pirmininkas. Mano supratimas apie jį pasikeičia. Jeigu po renginio susitiksime dar kartą, tikriausiai jau kitaip pasisveikinsiu.
Manau, kad mums, krikščionims, artimiausias būdas pažinti Dievą yra Biblija. Žmonės stengiasi Jį tiesiog išgirsti, tačiau skaitydamas gali vis daugiau apie Jį sužinoti. Tikėjimo kelią pradedančiam žmogui siūlyčiau pradėti nuo Naujojo Testamento: ten skaitai apie Jėzaus gyvenimą, Jo darbus ir ypač apie tai, ką Jis padarė dėl mūsų. Tuomet pradedi geriau suprasti, ką šlovini ir kodėl.
Man tai pažįstama ir giedant lietuviškai. Kartais galiu giedoti nesuprasdamas visų žodžių. Prisimenu, kai pirmą kartą giedojome kartu. Dabar, giedodamas tą pačią giesmę, suprantu ją geriau, nes geriau suprantu žodžius. Todėl ir pats giedojimas man turi daugiau prasmės.
Kita klaida – bandyti šlovinimą įsprausti į rėmus. Nekaltinu žmonių: kartais tai susiję su tuo, kaip buvai užaugintas, kokioje aplinkoje gyvenai. Tačiau šlovinimas gali būti platesnis už tai, kaip mes jį įsivaizduojame. Giliau pažįstant Dievą, gali keistis ir mūsų įprastas supratimas apie Jį.
Ar anksčiau klydome, ar tiesiog mokėmės?
Klausydamasis Anyanyos, norėjau sustoti prie žodžio „klaida“. Man svarbu palikti vietos žmogaus augimui. Juk šiandien suprantame dalykus, kurių vakar dar nesupratome.
Simas: Ar esi pagalvojęs, kad anksčiau gal nebuvai neteisus? Gal tiesiog buvai tame taške, kuriame pradėjai mokytis? Kaip vaikas, kuris deda viską į burną ir pyksta, kai jam neleidžia. O užaugęs jau supranti, kodėl buvai stabdomas.
Anyanya: Taip, tai maži žingsniai. Mokymosi etapas. Kai kuriuos dalykus tikrai reikia taip suprasti.
Bet ir pats šlovinimas kažkuo panašus į buvimą vaiku. Ateini ir nesirūpini, kas yra aplink, kas į tave žiūri, kas vyksta.
Kaip sakiau, šlovinimas apima daugiau nei giedojimą. Kartais žmonės bijo atsiklaupti ar pakelti rankas. Galvoja: kodėl turėčiau kelti rankas? Tačiau kai supranti, kad rankų pakėlimas ar atsiklaupimas tau yra šlovinimo veiksmas, tuomet visa tai įgauna kitą prasmę.
Ta pati dovana, skirtinga reakcija
Čia pokalbis pasisuko į mūsų skirtumus. Bandžiau paaiškinti man pažįstamą santūrumą: kartais sunku parodyti tai, ką jauti. O pradėjęs sąmoningai rodyti, gali pasijusti lyg vaidintum.
Simas: Jeigu nejaučiu, kad turėčiau atsiklaupti, vien paragintas to nedarysiu. Jeigu kažkas kviečia šokinėti, o viduje to nėra, man tai pradeda panašėti į vaidinimą. Kaip tu matai šiuos skirtumus?
Anyanya: Suprantu. Pavyzdžiui, Nigerijoje mes mėgstame futbolą – tai mūsų kultūros dalis. Atvykę ten lietuviai galėtų klausti, kur krepšinis. O aš atvykęs čia galiu stebėtis, kodėl jums taip patinka krepšinis. Tačiau abiem atvejais žmonės išreiškia džiaugsmą dėl sporto, kurį mėgsta.
Manau, panašiai yra ir čia. Mes mylime tą patį Dievą, nors kultūra gali veikti tai, kaip išreiškiame savo jausmus. Svarbiausia yra širdis. Vienam rankų pakėlimas yra jo išraiškos būdas. Tai nereiškia, kad visi privalo taip daryti. Galiausiai Dievas mato širdį.
Įsivaizduok, kad kažkas tau ir tavo žmonai padovanoja automobilį ar namą. Dovana ta pati, tačiau jūs galite sureaguoti skirtingai. Mano žmona, žinau, tokį momentą verktų. Aš gal likčiau be žado. Ta pati dovana, bet skirtinga išraiška.
Kažkas, pamatęs vaizdo įrašą, gal pasakytų: keista, aš ten būčiau šaukęs iš džiaugsmo. Tačiau kol pats neatsiduri tokioje situacijoje, ne visada žinai, kaip sureaguosi.
Todėl negalime užtikrintai spręsti: šitas žmogus nekelia rankų ir neatsiklaupia, vadinasi, nešlovina. Arba: šitas pernelyg daug vaidina.
Pats kartais pažiūriu į žmones ir pagalvoju: jie nesupranta šlovinimo. Arba – jie rengia pasirodymą. Bet gal tuo metu Dievui jų šlovinimas yra mielas?
Yra buvę, kad po šlovinimo grįžtu namo ir iškart pradedu skųstis, o žmona sako, kad jai tai buvo pats geriausias šlovinimas. Tada susimąstau: gal kažkas ne taip su mano paties vertinimu?
Labai plona riba tarp minties, kad žmogus vaidina, ir minties, kad jis nepakankamai šlovina vien todėl, jog daro tai kitaip, nei mes tikimės.
Man svarbiausia pačiam klausti Dievo: ar Tu priimi mano šlovinimą? Ar aš iš tiesų buvau čia dėl Tavęs? Gal rodžiau emocijas, žmonės žavėjosi, o kaip visa tai atrodė Tau?
Šlovinimo akimirka.
Kai sceną pažįsti per gerai
Šį klausimą uždaviau ir sau. Abu su Anyanya žinome, ką reiškia būti atlikėjais. Todėl norėjau kalbėti apie momentą, kai įgūdžiai padeda tęsti, nors vidinio susitelkimo galbūt trūksta.
Simas: Tu turi didelės scenos patirties. Ar mums, atlikėjams, kartais nėra sunku atpažinti ribą? Kai užlipęs ant scenos nesi pakankamai susitelkęs į Dievą, gali pradėti tai kompensuoti savo įprastais atlikimo būdais.
Anyanya: Visiškai sutinku. Čia yra dalykas, kurio nuolat mokausi iš savo žmonos. Prieš eidama į sceną šlovinti ji meldžiasi ir pasninkauja. Aš pats ne visada taip darau, bet mokausi iš jos.
Man pasninkas yra skirtas mums patiems. Tai būdas pasiruošti. Palyginčiau su radijo derinimu: ieškai dažnio, kol pagauni kanalą. Taip suprantu ir savo pasiruošimą – derini save, kad galėtum klausytis.
Negalime būti visiškai teisūs ar tobuli, nes esame žmonės. Tačiau per maldą, pasninką ir Dievo žodžio skaitymą ateiname pasiruošę.
Todėl mano didžiausias patarimas šlovinimo vedėjams būtų stengtis prieš lipant į sceną skirti laiko maldai, pasninkui ir Dievo laukimui.
Kur komanda veda žmones?
Simas: Kaip, tavo nuomone, turėtų atrodyti gera šlovinimo komanda? Šį kartą negalvok konkrečiai apie DT4.
Anyanya: Pradėčiau nuo giesmių. Augdamas turėjau išmokti suprasti, kada giedame apie save, o kada apie Jį.
Pavyzdžiui, giedame „It Is Well with My Soul“ – mano sielai gera. Turėjau susimąstyti, ką tie žodžiai reiškia. Šlovinimas susideda iš žodžių. Kuri šių žodžių dalis pašlovina Jėzų?
O kai giedame apie tai, koks Dievas didis, šventas, teisus, tai yra tiesioginis kreipimasis į Jį. Įsivaizduoji Jį priešais ir Jam tai sakai. Panašiai kaip žmonai sakydamas, kad ji graži, kad ją myli. Santykyje yra skirtumas tarp kalbėjimo apie save ir to, ką išsakome kitam žmogui.
Taigi pirmiausia man svarbios giesmės ir jų žodžiai.
Antras dalykas – gebėjimas padėti žmonėms įsitraukti. Žinau, kad neiname jų versti kažką daryti. Tačiau tu, kaip vedėjas, supranti: viena tavo užduočių yra įtraukti susirinkusiuosius. Kartais prieini, pasikalbi, ir žmogus atsiveria.
Žmonės ateina su problemomis. Kai pasidaliji liudijimu ar Rašto ištrauka, gali padėti jų dėmesiui persikelti į Jėzų. Todėl svarbu ir pačiam išgyventi šlovinimą, ir padėti žmonėms eiti kartu.
Visa kita man yra papildomi dalykai. Žinoma, svarbus geras garsas. Bet esu matęs šlovinimą be mikrofono, kai visi tiesiog šlovina Dievą. Galima giedoti akustiškai.
Vertinu ir profesionalumą, pastangas viską atlikti gerai. Tačiau svarbiausi man lieka giesmių pasirinkimas ir gebėjimas nukreipti žmonių dėmesį į Dievą.
Vieta, kurios neužpildome savimi
Klausydamasis Anyanyos, norėjau papildyti: šlovinimo vedėjui kartais reikia mokėti pasitraukti į šalį. Juk susirinkęs žmogus taip pat atėjo šlovinti.
Su žmona apie tai daug kalbamės. Apie pastangas viską atlikti gerai ir apie tai, kiek vietos tarp tų pastangų paliekame Dievui.
Simas: Kartais man atrodo, kad per daug susitelkiame į save: norime geriau giedoti, paliesti žmonių širdis, viską atlikti kuo tiksliau. Tačiau gal tą akimirką svarbiausia yra žodis? Gal tyla tarp eilučių? Gal tik melodija?
Turime ausines, foninius takelius, paruoštą eigą. Bet ar neprarandame tų pauzių, kuriose galime tiesiog būti Dievo akivaizdoje? Kalbu ir apie save: kartais taip stengiamės gerai atrodyti prieš Dievą, kad paliekame Jį už durų.
Anyanya: Visiškai sutinku. Viena mūsų maldų ir yra: Dieve, padėk mums būti jautriems Tau.
Kartais Dievo buvimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Kai matai žmogų priešais, jo buvimas veikia tavo elgesį. O Dievo nematome ir kartais pamirštame, kad Jis su mumis.
Tai liečia ir mus. Būna akimirkų, kai žmonės bijo sustoti, nes stovi scenoje, prieš juos susirinkusi salė. Tačiau jeigu šlovinimas skirtas Dievui ir jauti, kad reikia tylos, galima pasakyti: pritildykime muziką ir kelias minutes pabūkime tyloje.
Meldžiuosi, kad Dievas mums, giesmę vedantiems šlovintojams, vis primintų, kas svarbiausia. Suprantu ir tai, ką sakai apie darymą dėl savęs – kad norime būti nuoširdūs, rimtai į tai žiūrėti. Tačiau Tas, kuriam visa tai skiriame, yra Jėzus.
Todėl meldžiuosi, kad Dievas mokytų mus jautrumo Jam.
Bendrystėje.
Žmonės, kurie primena, kodėl pradėjome
Kalbėdamas apie pasiruošimą Anyanya nesiūlė lengvo recepto. Jis pripažino, kad nuoseklumui reikia pastangų, ir papasakojo apie savo šeimos kasdienybę.
Anyanya: Šiemet su žmona išsikėlėme tikslą perskaityti visą Bibliją. Pagal numatytą planą nejudėjome, tačiau stengiamės kasdien ar kas antrą dieną paskaityti. Skaitant kartais aptinku žodžius, į kuriuos anksčiau nebuvau taip atkreipęs dėmesio, ir nustembu.
Nenorime, kad tai būtų tik religinis įprotis. Galiu skaityti bet kurią knygą, bet tą akimirką noriu, kad Dievas mums kalbėtų.
Taip pat meldžiuosi, kad Dievas suvestų mane su draugais, kurie sėtų gerus dalykus mano širdyje. Kurie galėtų pasakyti: broli, mums reikia pasimelsti. Turime prisiminti, kaip pradėjome. Turime prisiminti, kodėl tai darome.
Pradėjau nuo klausimų svetainei. Pokalbiui pasibaigus liko klausimų ir man pačiam.
Ar suprantu žodžius, kuriuos giedu? Ar leidžiu kitam žmogui šlovinti savaip? Ar matau tuos, kurie susirinko? Ar mokėčiau sustoti, jei tą akimirką reikėtų tylos?
Man šio pokalbio vertė – galimybė apie tai kalbėtis atvirai. Su savo patirtimi, abejonėmis ir įpročiais. Išgirsti vienas kitą ir vėl prisiminti, dėl ko susitinkame.
Ir gailiuosi vieno – kad nepasiėmiau poros mikrofonų ir kamerų, kad šį pokalbį užfiksuočiau kitokia, vaizdo forma. Bet, kita vertus, šioje turinio ir judančių paveikslėlių eroje taip gera tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti su broliu apie tai, kas abiem be galo svarbu.
I felt an irresistible desire to hear from the people in our team. How does each of us understand worship? What matters to us? Where do our experiences meet, and where do they differ?
I didn’t want formal introductions. I wanted us to talk as we do among ourselves, when we can ask questions, disagree and add to one another’s thoughts.
I had set aside a few minutes for Anyanya, as I had for the others whose conversations I will share soon. We both laughed at the end—we had gone well beyond those few minutes: we had spent “only” 33 minutes talking, and the conversation was far from over.
We both know the stage, so I was also interested in the side of worship that isn’t visible from the audience. How do we prepare? Where does our attention drift? Do we know how to stop when we are used to carrying on?
This conversation has been edited and condensed, preserving the speakers’ thoughts. The opening of this English version has been translated from the supplied Lithuanian version.
“Worship Is an Expression”
Simas: What is worship to you?
Anyanya: For me, worship is first of all about a personal relationship. We can worship many things, but in Christianity it means acknowledging God through your way of life, your giving, your singing or your actions.
Sometimes we narrow worship down to singing, but to me it encompasses more. It is a way of expressing that you acknowledge the One you consider your Creator. As if you were saying: I know who You are; I know what You can do.
In short, I would say that worship is an expression. It can come through giving, through songs, through your actions—all of it is meant to glorify Jesus.
Simas: What is the biggest mistake a worshipper can make?
Anyanya: I think the biggest mistake is to worship Someone you don’t really know. The better you know someone, the better you understand what that person can do.
For example, imagine I come to an event where the Lithuanian prime minister is present, but I don’t know that. Perhaps I meet him at the entrance, he greets me, I shake his hand and think he is simply a nice person. Then, during the event, he is introduced as the prime minister of Lithuania. My understanding of him changes. If we meet again after the event, I will probably greet him differently.
I think that, for us as Christians, the most direct way to get to know God is through the Bible. People try simply to hear Him, but by reading you can learn more and more about Him. I would suggest that someone beginning their journey of faith start with the New Testament: there you read about Jesus’ life, His works and, especially, what He did for us. Then you begin to understand better who you worship and why.
I recognise this when singing in Lithuanian, too. Sometimes I can sing without understanding all the words. I remember the first time we sang together. Now, when I sing the same song, I understand it better because I understand the words better. So the singing itself holds more meaning for me.
Another mistake is trying to put worship into a box. I don’t blame people: sometimes it has to do with how you were raised and the environment you lived in. But worship can be broader than we imagine. As we come to know God more deeply, our familiar understanding of Him can change, too.
Were We Wrong Before, or Were We Simply Learning?
Listening to Anyanya, I wanted to pause at the word “mistake.” It matters to me that we leave room for a person’s growth. After all, today we understand things we didn’t understand yesterday.
Simas: Have you ever considered that perhaps you weren’t wrong before? Perhaps you were simply at the point where you were beginning to learn? Like a child who puts everything in their mouth and gets angry when they aren’t allowed to. When you grow up, you understand why you were stopped.
Anyanya: Yes, those are small steps. A stage of learning. Some things really do need to be understood that way.
But worship itself is also a little like being a child. You come without worrying about who is around you, who is looking at you or what is happening.
As I said, worship involves more than singing. Sometimes people are afraid to kneel or raise their hands. They think: why should I raise my hands? But when you understand that raising your hands or kneeling is an act of worship for you, it all takes on a different meaning.
The Same Gift, a Different Response
Here, the conversation turned to our differences. I tried to explain the reserve I am familiar with: sometimes it is hard to show what you feel. And when you begin to show it consciously, it can feel as though you are acting.
Simas: If I don’t feel that I should kneel, I won’t do it just because someone encourages me to. If someone invites us to jump, but I don’t feel that inside, it starts to feel like acting to me. How do you see these differences?
Anyanya: I understand. For example, in Nigeria we love football—it’s part of our culture. Lithuanians arriving there might ask where the basketball is. And when I come here, I can wonder why you love basketball so much. In both cases, though, people are expressing joy about the sport they love.
I think it’s similar here. We love the same God, although culture can affect how we express our feelings. What matters most is the heart. Raising their hands is one person’s way of expressing themselves. That doesn’t mean everyone has to do it. Ultimately, God sees the heart.
Imagine someone gives you and your wife a car or a house. The gift is the same, but you may respond differently. I know my wife would cry at a moment like that. I might be speechless. The same gift, but a different expression.
Someone watching a video might say: that’s strange; I would have shouted for joy. But until you find yourself in that situation, you don’t always know how you will react.
So we cannot confidently judge: this person doesn’t raise their hands or kneel, so they aren’t worshipping. Or: this person is putting on too much of a performance.
Sometimes I look at people myself and think: they don’t understand worship. Or: they are putting on a show. But perhaps, at that moment, their worship is pleasing to God?
There have been times when I came home after worship and immediately started complaining, while my wife said it had been the best worship for her. Then I wonder: perhaps something is wrong with my own judgement?
There is a very thin line between thinking that someone is acting and thinking that they aren’t worshipping enough simply because they do it differently from what we expect.
What matters most to me is to ask God myself: do You accept my worship? Was I truly here for You? Perhaps I showed all these emotions and people were impressed—but how did it look to You?
A moment of worship.
When You Know the Stage Too Well
I asked this question of myself, too. Anyanya and I both know what it means to be performers. So I wanted to talk about those moments when our skills help us carry on, even though our inner focus may be missing.
Simas: You have a lot of experience on big stages. Is it sometimes difficult for us as performers to recognise that boundary? When you step on stage without being sufficiently focused on God, you can begin compensating with your familiar ways of performing.
Anyanya: I completely agree. This is something I’m always learning from my wife. Before she goes on stage to lead worship, she prays and fasts. I don’t always do that myself, but I’m learning from her.
To me, fasting is for us. It’s a way of preparing ourselves. I would compare it to tuning a radio: you search for the frequency until you find the station. That’s how I understand preparation—you’re tuning yourself so that you can listen.
We can’t get everything right or be perfect, because we’re human. But through prayer, fasting, and reading God’s Word, we come prepared.
So my biggest piece of advice to worship leaders would be to make time, as much as possible, for prayer, fasting, and waiting on God before stepping on stage.
Where Is the Team Leading People?
Simas: What do you think a good worship team should look like? This time, don’t think specifically about DT4.
Anyanya: I would start with the songs. As I grew, I had to learn to recognise when we were singing about ourselves and when we were singing about Him.
For example, we sing “It Is Well with My Soul.” I had to stop and think about what those words mean. Worship is made up of words. Which part of those words is glorifying Jesus?
When we sing about how great, holy, and righteous God is, we’re speaking directly to Him. You imagine Him in front of you, and you’re saying those things to Him. It’s like telling your wife she’s beautiful, that you love her. In a relationship, there’s a difference between talking about yourself and what you express to the other person.
So first, the songs and their words matter to me.
The second thing is the ability to help people engage. I know we’re not there to force them to do anything. But as a host, you understand that one of your responsibilities is to involve the people who have gathered. Sometimes you approach someone, talk to them, and they open up.
People come with problems. When you share a testimony or a passage of Scripture, you can help shift their attention towards Jesus. So it matters that you experience worship yourself and also help people come along with you.
Everything else is an addition to me. Of course, good sound matters. But I’ve seen worship without a microphone, where everyone is simply worshipping God. You can sing acoustically.
I value professionalism, too, and the effort to do things well. But what matters most to me is the choice of songs and the ability to turn people’s attention towards God.
The Space We Leave Unfilled
Listening to Anyanya, I wanted to add something: sometimes a worship leader needs to know how to step aside. The person who has come to join us has come to worship, too.
My wife and I talk about this a lot. About our efforts to do everything well, and how much room we leave for God within all that effort.
Simas: Sometimes I feel we focus too much on ourselves. We want to sing better, touch people’s hearts, get everything just right. But perhaps, in that moment, what matters most is a word? Perhaps it’s the silence between the lines? Perhaps it’s simply a melody?
We have in-ear monitors, backing tracks, a planned flow. But are we losing those pauses in which we can simply be in God’s presence? I’m speaking about myself, too: sometimes we try so hard to look good before God that we leave Him outside the door.
Anyanya: I completely agree. One of our prayers is exactly that: God, help us to be sensitive to You.
Sometimes we take God’s presence for granted. When you can see someone in front of you, their presence affects how you behave. But we don’t see God, and sometimes we forget that He is with us.
This applies to us, too. There are moments when people are afraid to stop because they’re standing on stage with a room full of people in front of them. But if worship is for God, and you sense that silence is needed, you can say: let’s turn down the music and spend a few minutes in quiet.
I pray that God will keep reminding us, as those leading worship, of what matters most. I also understand what you mean about doing it for ourselves—that we want to be sincere and take it seriously. But the One we’re doing all this for is Jesus.
So I pray that God will teach us to be sensitive to Him.
In community.
The People Who Remind Us Why We Began
When Anyanya spoke about preparation, he didn’t offer an easy formula. He acknowledged that consistency takes effort and shared a little of his family’s everyday life.
Anyanya: This year, my wife and I set ourselves the goal of reading the whole Bible. We haven’t kept to the plan, but we try to read every day or every other day. Sometimes, as I read, I come across words I hadn’t paid that much attention to before, and I’m amazed.
We don’t want it to be just a religious habit. I can read any book, but in that moment, I want God to speak to us.
I also pray that God will bring friends into my life who will plant good things in my heart. People who can say: brother, we need to pray. We need to remember how we started. We need to remember why we’re doing this.
I began with questions for a website. When the conversation ended, I was left with questions of my own.
Do I understand the words I sing? Do I allow another person to worship in their own way? Do I see the people who have gathered? Would I know how to stop if that moment called for silence?
For me, the value of this conversation lies in being able to speak openly about these things. Bringing our experiences, doubts, and habits with us. Hearing one another and remembering, once again, why we come together.
I have just one regret: that I didn’t bring a couple of microphones and cameras to capture this conversation on video. Then again, in this age of content and moving images, it feels so good simply to have an honest conversation with a brother about something that matters so deeply to us both.
Trys skirtingo amžiaus merginos – vienas tikslas: šlovinti iš tikrųjų
Pokalbiai su Sierra, Gabriele ir Leungo (Fruty)
Straipsnio autorius Simas Buziliauskas·8 min. skaitymo
DT4 Worship
Nemaža dalis mūsų, DT4 šlovinimo komandos narių, susiplanavo išvyką į Druskininkus pas mielus bičiulius Meyerius. Buvome pakviesti papietauti ir praleisti pusdienį bendrystėje su broliais ir seserimis.
Jau keletą dienų ramybės nedavė mintis, kad turiu pasikalbėti su kiekvienu. Tačiau po skanių pietų, belaukiant deserto, tas noras susirėmė su ramybe ir visai neslepiamu tinguliu. Buvo gera tiesiog sėdėti ir niekur neskubėti.
Vis dėlto jaučiau, kad turiu tai padaryti. Taip rankose atsirado telefonas su įjungtu diktofonu ir vienas, rodos, nesudėtingas klausimas: kas tau yra šlovinimas?
Kelioms minutėms planuoti pokalbiai virto ilgesniais pasidalijimais, o vienas ar du klausimai išaugo į diskusijas. Džiaugiuosi, kad kūnas nenugalėjo, o širdis pastūmėjo.
Pokalbiai sutrumpinti ir kalbiškai suredaguoti, išlaikant pašnekovų mintis. Sierros ir Leungo atsakymai išversti iš anglų kalbos.
Sierra: „Kai atėjau pas Dievą, pradėjau atrasti savo balsą“
Sierrai – tik aštuoniolika. Turėjau pasitikslinti, nes kalbėdamas su ja nejaučiu to amžiaus skirtumo – man keturiasdešimt vieneri, – kurį neretai pajunti bendraudamas su jaunesniais žmonėmis, ypač tokiomis jautriomis temomis kaip tikėjimas.
Simas: Kas tau yra šlovinimas?
Sierra: Man šlovinimas yra būdas išreikšti save ir kartu pašlovinti Dievą. Anksčiau nemaniau, kad turiu ką nors vertingo, kuo galėčiau pasinaudoti. Atrodė, kad nemoku nieko gerai ir neturiu jokio talento.
Kai atėjau pas Dievą, pradėjau atrasti savo balsą. Jis davė man priežastį juo naudotis. Davė šią dovaną, ir dabar jaučiu, kad ji labai sustiprino mano santykį su Juo.
Tai vienas būdų, kuriais Jis mane pasiekia, kalba mano širdžiai.
Simas: Vadinasi, tau tai labai svarbu?
Sierra: Labai, labai svarbu. Kai būna sunku ar ką nors išgyvenu, dažniausiai būtent šlovinimo muzika ir giedojimas man padeda, palaiko.
Tai vis suteikia kokį nors naują supratimą arba kokiu nors būdu mane pakelia. Todėl man tai labai svarbu.
Pažinti tuos, su kuriais stovi kartu
Simas: Kokia, tavo nuomone, šiandien turėtų būti šlovinimo komanda? Kas joje svarbiausia?
Sierra: Manau, kad turėtų būti vienybė. Turime prasmingai leisti laiką kartu, kad šlovindami nebūtume žmonės, kuriems tiesiog reikia kažkaip sutarti tarpusavyje. Kad iš tikrųjų vienas kitu rūpintumės ir vienas kitą pažinotume. Tada ir mūsų bendras šlovinimas natūraliai susidėlios.
Turėtume būti vieningi, kaip sakoma Biblijoje. O tam turime kartu melstis, palaikyti vienas kitą, padėti vienas kitam. Turime susitikti ir būti bendrystėje.
Manau, kai būsime tokioje vienybėje, visa kita taip pat pradės stoti į savo vietas.
Klausiau apie komandą, o Sierra pirmiausia atsakė apie laiką, kurį praleidžiame kartu. Tą dieną, susirinkus pas bičiulius pietų, šie žodžiai turėjo visai konkretų kontekstą.
Tačiau norėjau jos paklausti ir apie žmones, kurie mato mus iš šalies.
Kad rūpestis būtų matomas
Simas: Tu papasakojai apie komandos vidų. O kaip ji turėtų veikti išorėje? Ką daryti, kad grupė pasiektų savo tikslus – gal net ne savo, o Dievo tikslus?
Sierra: Manau, pirmiausia turime pažinti žmones, kuriuos norime pasiekti. Pavyzdžiui, rengdami susitikimą turėtume pagalvoti, kas į jį ateis, kuo tie žmonės domisi.
Esame Lietuvoje, o čia daug kas skiriasi nuo to, iš kur esame kilę. Todėl svarbu suprasti, kas patraukia čia gyvenančių žmonių dėmesį.
Svarbiausia man atrodo pasiekti daugiau žmonių dėl Dievo karalystės, paliesti jų širdis ir susiburti vienoje vietoje. Iki šiol mūsų renginiai buvo nemokami, kad galėtų ateiti kiekvienas.
Taip pat svarbu patiems būti geru pavyzdžiu. Kad žmonės, matydami mūsų komandą, galėtų pasakyti: jie iš tikrųjų rūpinasi vienas kitu. Jie rūpinasi ir tais žmonėmis, kuriems tarnauja.
Juk tai susiję su visa bendruomene, su visais susirinkusiaisiais – kad galėtume padėti jiems šlovinti ir melstis.
Manau, svarbiausia gebėti pasiekti žmones. Gal eisime į gatves skelbti Evangelijos, gal kviesime per socialinius tinklus. Būdų yra daug. Dar turime atrasti, kas veikia geriausiai, nes patys šioje veikloje esame naujokai.
Iš šio pokalbio man lieka paprastas klausimas: ar pakankamai pažįstame žmogų, su kuriuo stojame šlovinti? Sierrai būtent nuo to prasideda komandos vienybė.
Gabrielė: apie savą balsą ir drąsą šlovinti savaip
Pokalbį su Gabriele (31 m.) pradėjau nuo šlovinimo komandos. Kokia ji turėtų būti? Kuo turėtų pasižymėti žmonės, kurie stovi priekyje?
Stovėti priekyje reiškia rodyti pavyzdį
Simas: Kuo, tavo nuomone, šiandien turėtų pasižymėti šlovinimo komandos žmonės?
Gabrielė: Visų pirma jie turi būti lyderiai. Jeigu esi lyderis, vadovauji visam tam, kas vyksta šlovinime.
Simas: Turi omenyje atsakomybės už kitus žmones prisiėmimą?
Gabrielė: Taip, nes tu stovi priekyje ir turi būti pavyzdys. Mes rodome pavyzdį, o žmonės galbūt nori į mus lygiuotis. Tai turime suprasti dar prieš apsispręsdami šlovinti viešai.
Simas: Kokiais būdo ar charakterio bruožais turėtų pasižymėti tokie lyderiai?
Gabrielė: Kiekvienas esame skirtingas. Nėra taisyklės, kad žmogus būtinai turi būti toks ar kitoks. Esame apdovanoti skirtingais dalykais: vienas stiprus maldoje, kitas – žodyje, dar kitas – šlovinime.
Kažkas turi vienas dovanas, o kažkas gali tiesiog šlovinti. Pavyzdžiui, aš galiu šlovinti, bet kalbėti man sunku. Gal ir nenoriu, ir nedrįstu. Gal reikėtų geriau žinoti Biblijos eilutes, turėti daugiau žodžių, ką pasakyti. Čia matau ir savo pačios atsakomybę.
Klausdamas apie lyderystę, norėjau suprasti, ką jai priskiriame. Gabrielės atsakyme greta pavyzdžio kitiems atsirado ir skirtingos mūsų galimybės. Tai, kas vienam natūralu, kitam gali reikalauti gerokai daugiau drąsos.
Ieškoti to, kas sava
Simas: Kaip manai, kokią įtaką mūsų šlovinimui daro tai, ką matome svetur?
Gabrielė: Gyvename Lietuvoje, tačiau klausomės užsienio šlovintojų ir norime į juos lygiuotis. Atrodo, kad visame pasaulyje daugiausia giedamos amerikiečių giesmės, jos verčiamos į įvairias kalbas. Bandome perimti tai, kas ateina iš kitur.
Tačiau šalys skiriasi, kultūros skiriasi. Skiriasi mūsų temperamentas, požiūris. Todėl, manau, turėtume ieškoti ir kažko savito.
Pavyzdžiui, man kartais užkliūva tas labai stipriai rodomas džiaugsmas, kurį matome amerikiečių šlovinimo vaizdo įrašuose. Man pačiai neišeina taip džiaugsmingai šūkauti ar šaukti.
Kita vertus, būna, kad šlovini ir galvoji: ką apie mane pagalvos kaimynas? Gėda kažką daryti, pakelti rankas ar net paploti. Iš tokių dalykų ir susideda mūsų patirtis. Kultūra tikrai turi įtakos.
Tokie mes, tie lietuviai – drovūs ir įtarūs. Todėl tarp energingų žmonių, turinčių gilias tikėjimo šaknis ir ilgą santykio su Dievu istoriją, man kartais būna sunku, daug ko nesuprantu. Kita vertus, gera, nes galiu mokytis ir tobulėti.
Šiame atsakyme man svarbios abi pusės. Gabrielė kalba apie norą atrasti savitą išraišką ir čia pat įvardija, kad kartais mus stabdo gėda.
Todėl lieka klausimas, kurį verta užduoti sau: ar man tai iš tiesų nesava, ar tiesiog nedrįstu?
Kai žodžių mažiau
Simas: O kas tau pačiai yra šlovinimas?
Gabrielė: Kai esi scenos žmogus, jauti, kad scena ir ėjimas šlovinti Dievą yra du skirtingi dalykai. Atlikti ir tarnauti – tai dvi skirtingos patirtys ir dvi skirtingo lygio atsakomybės.
Uždavus Gabrielei paskutinį klausimą, jaudulys pradėjo imti viršų – akyse pasirodė ašaros. Gabrielė dar pridūrė, kad kalbėti jai sunkiau nei giedoti. Tad tą akimirką nesinorėjo prašyti daugiau žodžių. Savo tikėjimą ir tai, ką jaučia, ji išsako per giesmę.
Leungo (Fruty): „Norėčiau pamatyti kažką naujo“
Pokalbį pradėjome nuo vardo ir pavardės. Leungo, kurią vadiname Fruty, patikslino, kad dabar jos pavardė – Amoah, nes ji jau ištekėjusi. Paskui paklausiau amžiaus.
Jai – dvidešimt penkeri, po keturių mėnesių sukaks dvidešimt šešeri. Pajuokavau, ar tai tragedija. Fruty atsakė, kad nekantrauja sulaukti trisdešimties, tačiau į šią temą šį kartą nesigilinome. Norėjau išgirsti atsakymą į tą patį visiems užduodamą klausimą.
Garbė ir galimybė išreikšti meilę
Simas: Kas tau yra šlovinimas?
Fruty: Man šlovinimas yra garbės akimirka. Tai privilegija. Taip pat tai būdas išreikšti mūsų meilę Dievui, išsakyti visa tai, kas Jis mums yra.
Galime tai daryti įvairiais būdais. Šloviname giesmėmis, kiti žmonės išreiškia tai kitaip. Tačiau galiausiai visa tai skirta pasakyti, koks didis yra Dievas ir kas Jis yra mums, žmonėms, Jo kūriniams.
Pasiekti ir tuos, kurie dar negirdėjo
Simas: Kokia, tavo nuomone, šiandien turėtų būti šlovinimo komanda? Ką ji turėtų daryti, kaip veikti?
Fruty: Manau, šiandien šlovinimo komandos turėtų daugiau dėmesio skirti tam, kaip pasiekti kuo daugiau žmonių. Ir ne vien tuos, kurie jau dalijasi tuo pačiu tikėjimu. Turėtume pasiekti ir žmones, kurie dar nieko negirdėjo apie Jėzų Kristų.
Tai veikia ir būdą, kuriuo pristatome šlovinimą. Vienaip kreipiesi į žmogų, kuris seniai lanko bažnyčią ir pažįsta Jėzų. Tačiau turime pagalvoti ir apie tokį pateikimą, kuris sudomintų tuos, kurie dar nėra susidūrę su Kristumi ar krikščionybe.
Man geras pavyzdys yra krikščionys reperiai, poetai, įvairios meno formos. Jos skirtingos, tačiau perteikia tą pačią žinią.
Todėl sakyčiau, kad svarbiausias dalykas yra kūrybiškumas. Man labai patinka kūrybiškumas. Norėčiau pamatyti kažką naujo.
Manau, šiuolaikinė šlovinimo komanda turi būti kūrybinga. Per tą kūrybiškumą galime pasiekti skirtingus žmones.
Jeigu laikysimės vien seno, nelankstaus stiliaus, jis galbūt tiks vyresnei kartai. Tačiau turime pažinti ir šiandienos kartą. Suprasti, kaip šiandien veikia algoritmai, kas vyksta dabar.
Su Fruty ne visur sutinku dėl būdų perteikti Dievo žodį. Apie tai galėtume dar ilgai kalbėtis, bet šįkart palieku vietos jos požiūriui. Mus skiria šešiolika metų, tad skirtingai matome ir kai kuriuos dalykus. Tačiau klausydamasis jos ir matydamas meilę Dievui jos akyse suprantu, kad turiu iš jos ko pasimokyti.
Bendraudamas su šiomis trimis merginomis, skirtingomis visomis prasmėmis – amžiumi, kilme, istorija, – suprantu viena: svarbiausia būti atviram ir tikram siekiant Dievo artumo, kad ir kokia forma tai reikštųsi. Tik, manau, svarbu nepakliūti į savo prigimties pinkles ir nepradėti šlovinti neteisingų dalykų. Tačiau apie tai – jau kitame pokalbyje.
Quite a few of us from the DT4 worship team planned a trip to Druskininkai to visit our dear friends, the Meyers. We had been invited to lunch and to spend half a day in fellowship with our brothers and sisters.
For several days, I couldn’t shake the thought that I needed to speak with each person. But after a delicious lunch, while we waited for dessert, that urge found itself competing with a sense of peace and some fairly undisguised laziness. It felt good simply to sit there, with no need to rush anywhere.
Still, I felt I needed to do it. So there I was, phone in hand, voice recorder running, with one seemingly simple question: what is worship to you?
Conversations I had planned to last a few minutes became longer exchanges, and one or two questions grew into discussions. I’m glad the body didn’t win and the heart gave me a nudge.
These conversations have been condensed and lightly edited for clarity, preserving the speakers’ thoughts. Sierra’s and Leungo’s responses were originally given in English; this version follows the edited Lithuanian article.
Sierra: “When I Came to God, I Began to Discover My Voice”
Sierra is only eighteen. I had to double-check, because when we talk, I don’t feel that age gap—I’m forty-one—that you sometimes notice when speaking with younger people, especially about something as personal as faith.
Simas: What is worship to you?
Sierra: For me, worship is a way to express myself while glorifying God. Before, I didn’t think I had anything valuable to offer. I felt I couldn’t do anything well and didn’t have any talent.
When I came to God, I began to discover my voice. He gave me a reason to use it. He gave me this gift, and now I feel it has brought me much closer to Him.
It’s one of the ways He reaches me and speaks to my heart.
Simas: So it means a great deal to you?
Sierra: A great deal. Whenever things are difficult or I’m going through something, it’s usually worship music and singing that help me and support me.
It always gives me some new understanding or lifts me up in some way. That’s why it matters so much to me.
Knowing the People You Stand Beside
Simas: What do you think a worship team should be like today? What matters most?
Sierra: I think there should be unity. We need to spend quality time together, so that when we worship, we aren’t just people who have to find a way to get along. We should genuinely care about each other and know each other. Then the way we worship together will naturally fall into place.
We should be in one accord, as the Bible says. And for that, we need to pray together, support each other, and help each other. We need to gather and spend time in fellowship.
I think that when we have that unity, everything else will begin to fall into place, too.
I had asked about the team, and Sierra’s first answer was about the time we spend together. That day, gathered at our friends’ home for lunch, her words had a very real context.
But I also wanted to ask about the people who see us from the outside.
Making Our Care Visible
Simas: You’ve spoken about life within the team. But how should it engage with the world outside? What should we do to fulfil our purposes—or perhaps God’s purposes rather than our own?
Sierra: I think we first need to get to know the people we want to reach. For example, when we organise a gathering, we should think about who will come and what interests them.
We’re in Lithuania, and many things here are different from where we come from. So it’s important to understand what draws the attention of the people who live here.
To me, what matters most is reaching more people for God’s kingdom, touching their hearts, and gathering in one place. So far, our events have been free so that everyone can come.
It’s also important for us to set a good example. When people see our team, they should be able to say: they really care about each other. They also care about the people they serve.
This involves the whole community, everyone who has gathered—being able to help them worship and pray.
I think the most important thing is being able to reach people. Perhaps we’ll go out into the streets to share the Gospel, or invite people through social media. There are many ways. We still need to discover what works best, because we’re new to this ourselves.
This conversation leaves me with a simple question: do we know the person we stand beside in worship well enough? For Sierra, that is where a team’s unity begins.
Gabrielė: Finding Her Own Voice and the Courage to Worship in Her Own Way
I began my conversation with Gabrielė, who is thirty-one, by asking about the worship team. What should it be like? What qualities should the people at the front have?
Standing at the Front Means Setting an Example
Simas: What qualities do you think people on a worship team should have today?
Gabrielė: First of all, they need to be leaders. If you’re a leader, you’re guiding what happens during worship.
Simas: Do you mean taking responsibility for other people?
Gabrielė: Yes, because you’re standing at the front and need to set an example. We set an example, and people may want to look up to us. We need to understand that before deciding to lead worship publicly.
Simas: What personal or character traits should those leaders have?
Gabrielė: We’re all different. There isn’t a rule saying a person has to be this way or that way. We’ve been given different gifts: one person is strong in prayer, another in sharing the Word, another in worship.
Some have certain gifts, while someone else may simply worship through singing. For example, I can sing in worship, but speaking is difficult for me. Perhaps I don’t want to, or I don’t have the courage. Perhaps I need to know Bible passages better and have more words to express myself. I recognise my own responsibility in that, too.
When I asked about leadership, I wanted to understand what we associate with it. Alongside setting an example, Gabrielė’s answer made room for our different abilities. What comes naturally to one person may take much more courage for another.
Finding What Feels Our Own
Simas: How do you think what we see abroad influences our worship?
Gabrielė: We live in Lithuania, but we listen to worship leaders from other countries and want to follow their example. It seems that American worship songs are sung most widely around the world, translated into different languages. We try to adopt what comes from elsewhere.
But countries differ, and cultures differ. Our temperaments and perspectives are different. So I think we should also look for something of our own.
For example, I sometimes struggle with the very outward expressions of joy we see in American worship videos. I can’t naturally shout or call out with that kind of excitement.
On the other hand, sometimes you’re worshipping and thinking: what will the person next to me think? You feel embarrassed to do something, raise your hands, or even clap. These things are part of our experience. Culture certainly has an influence.
That’s how we Lithuanians are—shy and wary. So among energetic people with deep roots in faith and a long history of relationship with God, I sometimes find it difficult. There’s a lot I don’t understand. But it’s also good, because I can learn and grow.
Both sides of this answer matter to me. Gabrielė speaks about finding an expression that feels her own, while also acknowledging that embarrassment sometimes holds us back.
That leaves a question worth asking ourselves: does this truly feel unnatural to me, or am I simply afraid to try?
When There Are Fewer Words
Simas: And what is worship to you personally?
Gabrielė: When you’re a performer, you feel that being on stage and coming to worship God are two different things. Performing and serving are two different experiences, carrying different levels of responsibility.
When I asked Gabrielė that final question, emotion began to take over, and tears came to her eyes. She added that speaking is harder for her than singing. In that moment, I didn’t want to ask for more words. She expresses her faith and what she feels through song.
Leungo (Fruty): “I’d Love to See Something New”
We began with her name. Leungo, whom we call Fruty, clarified that her surname is now Amoah, as she is married. Then I asked her age.
She is twenty-five and will turn twenty-six in four months. I jokingly asked whether that was a tragedy. Fruty replied that she couldn’t wait to turn thirty, but we didn’t explore that this time. I wanted to hear her answer to the same question I was asking everyone.
An Honour and a Way to Express Love
Simas: What is worship to you?
Fruty: To me, worship is a moment of honour. It’s a privilege. It’s also a way to express our love for God and everything He means to us.
We can do that in different ways. We worship through songs; other people express it differently. But ultimately, it’s all about saying how great God is and who He is to us as people, as His creation.
Reaching Those Who Haven’t Heard
Simas: What do you think a worship team should be like today? What should it do, and how should it approach its work?
Fruty: I think worship teams today should focus more on reaching as many people as possible. And not just those who already share the same faith. We should also reach people who have never heard anything about Jesus Christ.
That also affects the way we present worship. You approach someone who has been in church and known Jesus for a long time in one way. But we also need to think about a way of presenting worship that would interest people who haven’t encountered Christ or Christianity before.
To me, Christian rappers, poets, and different forms of art are good examples. They’re different, but they carry the same message.
So I would say creativity is the most important thing. I love creativity. I’d love to see something new.
I think a worship team today needs to be creative. Through that creativity, we can reach different people.
If we stick to one old, rigid style, it may suit an older generation. But we need to understand today’s generation, too. Understand how algorithms work today and what’s happening now.
Fruty and I don’t agree on every approach to sharing God’s Word. We could talk about that for a long time, but this time I leave room for her perspective. There are sixteen years between us, and we see some things differently. Yet as I listen to her and see the love for God in her eyes, I realise I have things to learn from her.
Speaking with these three women, different in so many ways—in age, background, and life story—I come to one understanding: what matters most is being open and genuine in seeking closeness with God, whatever form that takes. I do think we need to be careful not to become caught in the traps of our own nature and begin worshipping the wrong things. But that is a subject for another conversation.
